gourhusstural

Depresija

❤️ Click here: Organine depresija kas tai

Prognozė Galvos svaigimo prognozė taip pat priklauso nuo jį sukėlusios ligos. Tai ir paaiškina faktą, kad cholesterolio kiekis kraujyje auga su amžiumi — cholesterolis saugo organizmą nuo pažeidimų, vedančių prie širdies ir vėžinių susirgimų. Jį apima baimė, nerimas, pyktis.

Depresija diagnozuojama apklausus pacientą, jo aplinkos žmones, objektyviai įvertinus psichikos būseną. Jie taipogi: Pravachol, Mevacor, Zocor, Lescol, Lipitor ir Baycol. Šią 20 teiginių skalę pildo pacientas.

Depresija: apibrėžimas, tipai, priežastys ir kt. - Būkite jautrūs tiems, kurie yra šalia jūsų! Paprasčiausia sloga gali trukdyti miegoti ir apriboti sugebėjimą susikaupti.

Pirmą kartą depresija paminėta V a. Ji buvo pavadinta melancholija, o I a. Prislėgtą nuotaiką, kuri pasireiškia kaip melancholija ir veikia žmogaus psichinę ir fizinę savijautą, jau nuo antikos laikų aprašė poetai, rašytojai, gydytojai ir filosofai. Pasaulinė sveikatos organizacija toliau PSO dar 9-ojo dešimtmečio pabaigoje įspėjo, kad pirmaisiais 21 amžiaus dešimtmečiais depresijomis sergančių žmonių padaugės ir jos nurungs širdies ir kraujagyslių ligas. Toliau PSO nurodo šio sutrikimo priežastį — daugelio žmonių nesusidorojimą su vis stiprėjančiais streso sukėlėjais: masiniu nedarbu, darbo krūviu, pasikeitusiais tarpusavio santykiais, laisvalaikio leidimo būdais. Epidemiologija Pasaulio psichikos sveikatos centro tyrimo duomenimis, maždaug 350 mln. Visame pasaulyje šeimos gydytojai depresiją diagnozuoja rečiau nei 20 % visų ligos atvejų. Paprastai depresija diagnozuojama sunkios formos ir jau įsisenėjusi. Manoma, jog tai susiję su tuo, kad liga dažnai pasireiškia somatine forma ir skiriama per mažai dėmesio šiai patologijai. Lietuvoje depresija kasmet suserga 2,3—4,4 % vyrų ir 4,9—8,7 % moterų, o tikimybė susirgti depresija per šešis mėnesius yra 1,3—2,2 % vyrams ir 3,0—4,6 % moterims. Viena didžiausių problemų yra tai, kad liga linkusi kartotis. Pasikartojančius depresijos epizodus patiria daugiau nei 80 % sirgusių depresija suaugusiųjų ir šis rodiklis ima artėti prie 100 %, jei priskaičiuojami lengvesni ir subklinikiniai depresijos epizodai. Apie 15 % sergančiųjų depresija nusižudo, apie 56 % bando žudytis. Tyrimai rodo aukštą depresijos komorbidiškumą su kitais psichikos sutrikimais. Dažniausiai diagnozuojami lydintys nerimo sutrikimai — 57 %, asmenybės sutrikimai — 44 %, probleminis alkoholio vartojimas — 25 %. Depresija susijusi su žymiu gyvenimo kokybės blogėjimu. Depresija veikia ir šeimos gyvenimą: daugėja santykių problemų, sergančiųjų vaikai patiria daugiau psichosocialinių problemų. Sergantys depresija žmonės taip pat išsako daug somatinių skundų, patiria daugiau fizinės sveikatos problemų, didėja mirtingumas pvz. Etiologija Nuotaikos sutrikimai yra polietiologiniai, tačiau pagal vyraujančius veiksnius skiriamos trys sutrikimo priežasčių grupės: endogeninės kilmės — dėl genetinių ir endogeninių priežasčių, egzogeninės — dėl psichosocialinių veiksnių, somatoneurologinės — dėl somatinės sveikatos sutrikimų. Tai svarbu skiriant gydymą ir prevenciją. Klasifikacija Nuotaikos sutrikimų etiologijos, simptomų, biocheminių procesų, gydymo ir prognozės sąvoka iki šiol nepakankamai ištirta, todėl neįmanoma jų pagrįstai suklasifikuoti. Lietuvoje afektiniai sutrikimai klasifikuojami ir diagnozuojami remiantis TLK-10 klasifikacija. Klinika Depresija — liguistai prislėgta liūdna nuotaika, kuriai paprastai būdinga sulėtėjęs mąstymas ir prislopinti judesiai. Reikia skirti nuo paprasto liūdesio ar gedulo. Asmenims, kurie skundžiasi nuovargiu, nors jiems nėra diagnozuota depresija, jos atsiradimo rizika didesnė, palyginti su tais, kurie juo nesiskundžia. Sutrikus dėmesiui, pakinta jo pastovumas, susikaupimas koncentracija , apimtis sveikas žmogus geba sutelkti dėmesį į 4—7 objektus , perkėlimas ir paskirstymas. Perdėtas mieguistumas dieną toliau PMD angl. Keliais epidemiologiniais tyrimais nustatytos sąsajos tarp PMD ir vidutinės bei sunkios depresijos. Deja, šis simptomas dažnai nepakankamai vertinamas, kita vertus, jis yra viena iš priežasčių, kurios verčia depresija sergantį asmenį siekti pagalbos. Somatinis sindromas išskiriamas nustačius 4 ir daugiau minėtų simptomų. Depresijos sunkumas nustatomas pagal simptomų raišką. Visų trijų depresijos epizodų trukmė turėtų būti mažiausiai dvi savaitės, tačiau esant neįprastai sunkiems simptomams ir greitai pradžiai ją galima diagnozuoti ir greičiau. Visų trijų sunkumo laipsnių depresija mažiau ar daugiau sutrikdo pacientų socialinę, darbinę ir buitinę veiklas. Lengvos depresijos epizodas Tipiškiausi šio sunkumo depresijos epizodo simptomai yra liūdna nuotaika, sumažėję interesai ir pasitenkinimas, padidėjęs nuovargis. Diagnostikai būtini mažiausiai du iš pagrindinių ir mažiausiai du kiti depresijos simptomai. Nė vienas simptomas neturi pasireikšti stipriai. Asmuo, sergantis lengva depresija, paprastai jaudinasi dėl minėtų simptomų ir turi socialinės veiklos ar net įprasto darbo sunkumų, bet šių funkcijų nepraranda. Vidutinio sunkumo depresijos epizodas Diagnostikai būtini du iš trijų tipiškos depresijos simptomų ir mažiausiai trys kiti depresijos simptomai. Keletas simptomų gali būti ryškūs, bet tai nebūtina, jeigu bendras simptomų skaičius yra pakankamas. Asmuo, sergantis vidutinio sunkumo depresija, paprastai turi didelių socialinės, darbinės ir buitinės veiklos sunkumų. Sunkios depresijos epizodas Diagnostikai būtini trys pagrindiniai depresijos simptomai ir mažiausiai keturi kiti simptomai, kurių keletas turi būti sunkaus laipsnio. Labai maža tikimybė, kad šio epizodo metu ligonis sugebės tęsti socialinę, darbinę ar buitinę veiklą, o jei ir sugebės, tai ji bus labai ribota. Sunkios depresijos epizodas gali reikštis su psichozės simptomais ir be jų. Psichozinę simptomatiką rodo kliedesiai būdinga nusidėjimo, nuskurdimo, neišvengiamos nelaimės idėjos ; haliucinacijos klausos ir uoslės haliucinacijos, būdingi šmeižiantys, kaltinantys balsai bei atmatų, puvimo arba mėsos irimo kvapai , sunkus psichomotorinis slopinimas, galintis progresuoti iki stuporo. Kliedesiai ir haliucinacijos gali atitikti būti kongruentiniai nuotaikos sutrikimo sunkumą pvz. Nekongruentiniai simptomai būna apie 15 % pacientų. Užmaskuotos depresijos Tai depresijos, kuriomis sergant pirmiausia išryškėja ne liguisti nuotaikos sutrikimai, o kokios nors ligos, dažnai somatinės, simptomai. Ši depresija lyg užsimaskuoja, užsideda kitos ligos kaukę. Tad suprantama, kad šios depresijos neretai lieka neatpažintos, juo labiau kad ligoniai paprastai kreipiasi ne į psichiatrus, o į kitų specialybių gydytojus. Manoma, kad iš visų ligonių, kurie kreipiasi į gydytojus, maždaug pusė serga užmaskuotomis depresijomis. Užmaskuotų depresijų simptomatika labai įvairiaformė polimorfiška , dažniau vidutinio intensyvumo. Ligoniai dažniausiai skundžiasi bendru silpnumu, nerviniu išsekimu, širdies ir kraujagyslių, kvėpavimo, virškinimo sistemų veiklos sutrikimais, kartu pasireiškia iniciatyvos stoka, nerimas, nuovargio jausmas, astenija. Vieni iš dažnesnių požymių yra miego sutrikimai sunku užmigti, paviršutiniškas miegas, dažni pabudimai, pernelyg ankstyvi nubudimai , kūno masės sumažėjimas, libido ir potencijos susilpnėjimas moterims gali sutrikti mėnesinių ciklas. Dažnai vargina skausmai, parestezijos, pykinimas, vėmimas, vidurių užkietėjimas ar viduriavimas, spaudimo jausmas krūtinėje. Visi šios rūšies depresijos simptomai neturi organinio pagrindo, nenustatoma ir tų organų funkcijų sutrikimų arba jie nustatomi minimalūs, neatitinkantys savijautos sunkumo , jų negalima susieti su kokia nors viena liga, jie nesudaro ir viso klinikinio sindromo. Diagnostika Klinikinis vertinimas yra pagrindinis diagnostikos etapas. Depresija diagnozuojama apklausus pacientą, jo aplinkos žmones, objektyviai įvertinus psichikos būseną. Diagnozuojant taip pat svarbu atskirti endogeninę, atsiradusią dėl neuromediacijos sutrikimo, reakcinę depresiją, kilusią po psichikos traumų, ir organinę depresiją, nulemtą organinių smegenų pokyčių. Manoma, kad šis skirstymas svarbus tik sergant lengva ir vidutinio sunkumo depresija, nes sunki depresija visuomet turi ir endogeninį komponentą. Psichopatologinio vertinimo skalės Depresija ir gydymo veiksmingumas jau daug metų vertinami pagal įvairias skales. Kai kurias skales pildo specialistai, kai kurias — patys ligoniai. Tai leidžia tiksliau įvertinti depresijos savybes. Sukurta Hamiltono 1960 m. Yra 17 ir 21 simptomų variantai, taip pat modifikacija, skirta sezoniškumui įvertinti. Sukurta anglų psichiatro Montgomerry ir švedų psichiatrės Asberg 1979 m. Šis inventorius sukurtas JAV psichiatro Becko 1961 m. Šią 20 teiginių skalę pildo pacientas. Sukurta Becko 1974 m. Ši skalė sukurta Becko 1979 m. Ją sudaro 19 klausimų. Pildoma per pokalbį su pacientu. Šie nuotaikos svyravimai paprastai nesusiję su aplinkos įvykiais. Distimija gali pereiti į depresiją, nuo kurios pasveikus vėl tęsiasi distimija dviguba depresija. Tarp šių dviejų epizodų būdingas visiško sveikumo laikotarpis. Šis sutrikimas apima visus galimus šizofrenijos ir depresijos simptomus. Jeigu ligoniui nebelikę jokių šizofrenijos simptomų, turi būti diagnozuojamas depresijos epizodas. Depresija gali lydėti daugelį somatinių ligų: diabetą, miokardo infarktą, skydliaukės, antinksčių funkcijos sutrikimus, lėtinius jungiamojo audinio uždegimus ir kt. Kita vertus, pacientas gali turėti vien tik somatinių skundų, kuriais pasireiškia slaptos arba užmaskuotos depresijos. Gydymas Bendrosios rekomendacijos Biologinis gydymas farmakologinis ir nefarmakologinis turėtų būti skiriamas pacientams, kurių simptomai atitinka depresijos epizodo diagnostikos kriterijus TLK-10. Prieš pradedant gydyti turi būti parengtas išsamus gydymo planas, pagrįstas anamneze, ankstesnio gydymo patirtimi, dabartine klinikine būkle, ligos sunkumu ir įvertinta suicido rizika. Reikia kruopščiai įvertinti gretutinius psichikos ir somatinius sutrikimus, nepsichiatrinius vaistus ar psichosocialinio streso veiksnius, nes jie gali daryti įtaką depresiniam sindromui ar gydymui. Šeiminė nuotaikos sutrikimų anamnezė taip pat turi būti įvertinta. Nesvarbu, koks biologinis gydymo būdas pasirenkamas, turi būti pradėtas klinikinis ir psichiatrinis stebėjimas, kuris tęsiamas visą gydymo laikotarpį. Tai apima gydymo plano ir vietos pasirinkimą, terapinės sąjungos sudarymą ir palaikymą, psichikos būklės stebėjimą ir pakartotinį jos įvertinimą taip pat ir suicido rizikos atžvilgiu , diagnozės patikslinimą, paciento atsako į gydymą, šalutinių poveikių ir bendros sveikatos būsenos stebėjimą, pacientų ir jų šeimų švietimą. Galutinis ūminės fazės gydymo tikslas — pasiekti remisiją. Praėjus nuo dviejų iki keturių gydymo antidepresantais savaičių, turi būti įvertintas atsakas į gydymą ir, jei jis nepakankamas, pasirenkamos tinkamesnės strategijos. Visiems simptomams sumažinti gali prireikti nuo 8 iki 10 savaičių gydymo antidepresantais. Tai turi būti pasiekta prieš pradedant tęstinį gydymą. Kuo sunkesnė depresija, tuo didesnė potenciali nauda, kurią suteikia tinkamas gydymas. Tęstinio gydymo tikslas yra atkryčio prevencija. Palaikomasis gydymas reikalingas pacientams apsaugoti nuo naujų depresijos epizodų ir savižudybės, jis būtinai reikalingas, kai yra didelė atkryčio rizika, pvz. Palaikomasis gydymas gali trukti trejus metus ar visą gyvenimą. Depresija sergančių ligonių gydymo antidepresantais sėkmė priklauso ir nuo paciento, ir nuo jo šeimos turimų žinių apie gydymo metodų pasirinkimo galimybes, apie pirmo pastebimo atsako į gydymą momentą, apie šalutinius vaisto poveikius ir kaip elgtis jiems esant, taip pat laukiamą gydymo eigą. Medikamentinis gydymas Antidepresantais dažniausiai gydoma vidutinio sunkumo ir sunki depresija. Pirmo pasirinkimo vaistai yra antros kartos antidepresantai SSRI, SNRI, NARI ir kt. Jei po 4—6 savaičių gydymo adekvačia antidepresanto doze gydomojo poveikio nėra, mažai tikėtina, kad šis vaistas šiuo atveju veiksmingas, todėl antidepresantas turi būti keičiamas. Skiriamos dvi gydymo fazės: ūmi ir palaikomoji Nekomplikuotiems depresijos epizodams užtenka 6 mėnesių palaikomojo gydymo, 2 ir daugiau metų kartais visą gyvenimą gydytis reikia tada, kai yra rizikos veiksnių: sunkus epizodas, pasikartojantis epizodas, komorbidiškumas, sunkiai parenkamas gydymas, dažni epizodai, vyresnis amžius. Kaip palaikomasis gydymas paprastai skiriamas tas pats gydymas, kuris buvo veiksmingas esant ūmiai fazei. Lengvos ir reakcinės depresijos gali būti gydomos psichoterapija, tačiau dažniausiai psichoterapija depresijoms gydyti taikoma su medikamentiniu gydymu. Depresijoms gydyti tinka daugelis individualių ir grupinės psichoterapijos rūšių pvz. Dažniausiai šis metodas taikomas esant užsitęsusiai, gydymui rezistentiškai depresijai. Taip pat šis gydymo metodas efektyvus ir saugus esant blogam atsakui į medikamentinį gydymą, vaistų netolerancijai, nėštumui. Naudojamas ryškios dirbtinės šviesos šaltinis. Gali būti taikoma visiška ar dalinė miego pvz. Šiuo būdu depresijos gydomos veiksmingai — 59 % atvejų, tačiau šis metodas labai didina manijos atsiradimo riziką. Jaunų sveikų žmonių tyrimai rodo, kad fizinis aktyvumas teigiamai veikia nuotaiką. Iš atvirų depresija sergančių pacientų tyrimų gauta duomenų, kad papildoma kasdienė aerobikos pratimų programa sąlygiškai greitai po 14 dienų pagerino jų būklę. Taikymas psichiatrijoje labai ribotas.

"Kas tai?"
Ilgainiui ūmios intoksikacijos sukelti sveikatos sutrikimai praeina. Lietuvoje depresija kasmet suserga 2,3—4,4 % vyrų ir 4,9—8,7 % moterų, o tikimybė susirgti depresija per šešis mėnesius yra 1,3—2,2 % vyrams ir 3,0—4,6 % moterims. Kai buvo labai sunku as kyldavau ir begdavau, toli, ir nesvarbu, kad svaigtavo galva, vemdavau, skaudedavo galva stubura ir kelius, bei lisdavo mintys apie nuzudimus zmoniu. Jis gali taip pat sumažinti cholesterolio lygį kraujyje. Kaip gi geriau panaudoti saulės šviesos privalumus ir, tuo pačiu, išvengti jos neigiamo poveikio? Cholesterolis — nepakeičiamas sintetinant riebaluose tirpų vitaminą D.